Americos Lietuvis Article
Lithuanian American
Weekly
Bitches in Britches
Bitches In
Britches
Blues Brothers
Blues
Brothers
Captain Hook at Work
Captain Hook
At Work
Monkey Business
Monkey
Business
Rabid Rabbits
Rabid
Rabbits
Redistribution of Wealth
Redistribution
Of Wealth
Etherlit at Large
Etherlit
At Large
Den Mother and Pack
Den Mother
& Pack
Starbands Answers
Star Bands
©2014 Etherlit

Amerikos Lietuvis

2006 12 30 Nr. 52/348
Eugenija MISEVIČIENĖ

Dainininkas Vytautas Jurgėla: „Esu vedęs muziką“

Dar tuomet, kai mūsų pasaulis nebuvo toks išsivystęs, kada pirmieji žmonės buvo bepradedą gyvenimą žemėje, ar tai būtų linksma, ar tai liūdna, žmogų lydėjo daina. Lopšinės nuo neatmenamų laikų būdavo dainuojamos vaikams, vėliau jie patys jau darželiuose ar Kalėdiniuose koncertuose pasirodo scenoje dainuodami... Paaugus darbai su daina atliekami kur kas lengviau, na, ir, žinoma, bažnyčioje dvasinę ramybę daugiausia suteikia giesmės. Visur aplinkui mus supa įvairios melodijos, skirtingos, kiekvienai progai skirtos dainos. Muzika – tai keliantis nuotaiką, nuraminantis dalykas, be to, taip jau susiklostė gyvenimas, kad tie, kurie gimsta muzikalesni ir suranda sau tinkamą kelią, neretai tampa žvaigždėmis, kuriomis žavisi didžioji planetos gyventojų dalis. Todėl mums smagu savo tautiečius supažindinti su JAV gimusiu lietuviu dainininku. Jo , kurio gal daug kas dar nepažįsta, tačiau juk ši Kalėdinė savaitė – nepaprasta, o Naujametinė naktis visuomet garsėja stebuklais, taigi niekad nežinai, kokia sužibės iki šiol nematyta žvaigždė.


Vytautas Jurgėla gyvena pasaulio „centre“ – Niujorke. Tačiau jis yra vienas iš tokių, kurie labiau linkę likti nežinomais, jis mano, kad mistiški žmonės - įdomesni. Vytautas norėtų, kad žmonės geriau įvertintų jo muziką ir joje pateiktą informaciją. Ir kad svarbiau yra kiekvieno žmogaus talentas, o ne jo išvaizda ar šukuosena. Tačiau, pasitelkus šiokį tokį moterišką žavumą, šiokią bei tokią informaciją iš Vytauto išėjo “išpešti”...


Pasirodo, Vytauto Jurgėlos tėveliai II-ojo Pasaulinio karo laiku, kaip ir daugelis kitų lietuvių, buvo priversti pasitraukti iš Lietuvos. Jie atsidūrė Belgijoje, kur ir gimė mūsų pašnekovas. Tačiau nuo pat vaikystės jis buvo auklėjimas lietuviškai. Vyto mamytė kilusi iš Šilutės, o tėvas iš Tauragės. „Esu grynas žemaitis. Gal todėl esu toks pasiutęs“ – sako Niujorko lietuvis. Vėliau jie su šeima laivu atplaukė į Jungtines Valstijas netoli Kanados sienos, po to traukiniu pervažiavo į pačią Amerikos širdį – Niujorką. Taip Vytautas su broliu Rimantu užaugo legendiniame Brooklyn‘e. Vaikus tėvai leido į lietuvišką mokyklėlę. Vytas šypsodamasis paminėjo, kad vienais metais ją, deja, užklupo „uraganas“, kuris „išpūtė“ daugumą studentų, nenusiteikusių mokslams... Ar ir mūsų pašnekovas pateko į šį vėjo sūkurį, mums sužinoti nebuvo nelemta... Tačiau Jurgėlų vaikai neprarado progos kalbėti savo tėvų gimtąja kalba, net buto, kuriame pradžioje gyveno Jurgėlų šeima, savininkas buvo lietuvis. Neretai vaikus prižiūrėdavo tie patys buto šeimininkai, kol iš darbų sugrįždavo tėvai. Vėliau jie jau patys nusipirko namą, kurio rūsyje jaunieji broliai Jurgėlos – itin linksmi vaikinai – dažnai rengdavo baliukus, neretai tai buvo lietuvių susiėjimai, o tėvai tuo metu viršuje leido laiką su savo draugais.


Tačiau ne vien tik linksminosi jaunuolis, kartais jis pagalvodavo ir apie aukštuosius mokslus. Queens koledže Vytautas įgijo sociologijos bakalauro laipsnį. Iš karto pabaigęs mokslus, jaunuolis nuėjo dirbti, tačiau ne pagal savo specialybę, darbavosi šen bei ten, teko padirbėti net ir gyvūnėlių parduotuvės vedėju. Na, o dabar jis dirba valstybinėje įstaigoje, skaičiuoja federalinius pinigus (nedarbingumo pašalpas, Amerikoje žinomas skambiu „welfare“ vardu) ir skirsto juos tiems, kas, kaip sako Vytas, patys nenori dirbti. „Tik jau šiame darbe galėjau panaudoti tai, ko išmokė koledže. Čia taip „kalu“ jau 17 metų“ – pasakoja lietuvis.


Paklausiau, ar teko Vytui nuvykti kada nors į Lietuvą? Pirmą kartą jis ten skrido kaip dainininkas kartu su kitais choristais dalyvauti Dainų ir šokių šventėje. Nuo tuo laiko tėvų žemėje buvo dar kelis kartus, žinoma, jei leistų galimybės, ten vykti norėtų daug dažniau. „Kaskart nuvykdamas į Lietuvą matau, kaip ji keičiasi. Net ir toks paprastas dalykas, anksčiau, atsimenu, kai pirmąkart pamačiau vyriškį, kuris gatvėje pardavinėjo vos kelis savo nutapytus akvarelinius darbus, tai paskutinį kartą nuvykęs jį pastebėjau jau turintį savo stalą, ant kurio menininkas eksponavo virš 30-ties paveikslų“. Dar šiek tiek pakamantinėjusi Vytą, sužinojau, kad jis, pasirodo, taip pat kartas nuo karto rašydavo į lietuviškus periodinius leidinius tokius kaip „Draugas“, „Dirva“, buvo net vienas iš JAV LB išleisto žurnalo angų kalba „Bridges“ steigėjų, ir dabar dar parašo muzikinių straipsnių į vietinį Niujorko TV gidą. O apie laisvalaikį... „Mano pomėgiai? Na, žinoma, kad daina ir seksas, o ko daugiau man reikia? (juokiasi...) Bandau visada džiaugtis gyvenimu, juk viskas ateina ir praeina, tik raukšlės lieka, o šypsenos ir juokas, net ir daktarai taip sako, prailgina gyvenimą! Na, jei rimtai, tikrai didesnę savo laiko dalį skiriu muzikai. O dar mėgstu ir laikau namuose, rūpinuosi žuvytėmis“.


Vytautas ne tik nenori kalbėti apie save, jis vis juokaudamas nukreipia pokalbį į kitas temas, nesusijusias su juo. Šis muzikantas - tikras šmaikštuolis, turi puikų humoro jausmą. Tad man teko labai „paprakaituoti“, kol priverčiau muzikantą pakalbėti ir šiek tiek rimtesnėmis temomis. Vytautas, kaip ir nemažai kitų Amerikos lietuvių, prisideda ir dalyvauja JAV Lietuvių bendruomenės veikloje. Tačiau, kaip sako pašnekovas, jam labai liūdna, kad organizacijos veikla, jo manymu, dabar labai nusilpo, o juk tai svarbiausia organizacija, kuri visus lietuvius priima po savu sparnu, juk jos nariai yra visi, kas tik yra lietuvių kilmės. Visgi, čia pat prideda p.Vytautas, trinties tarp skirtingų mūsų tautiečių kartų būta visada. Kaip nesutardavo pirmos kartos lietuviai su „dypukais“, taip antros kartos lietuvaičiai nelabai susigyvena su „trečiabangiais“. Jis mano, kad tos problemos būtų lengviau išsprendžiamos, jei mūsiškiai mokėtų ir norėtų daugiau pasiaukoti, pasipasakoti vieni kitiems. Taip pat būtų puiku, jei tie, kurie jau susikūrė savo gyvenimus, nevengtų padėti naujai atvykstantiems savo tautiečiams, pavyzdžiui, kaip gerai būtų, jei internete, štai ir JAV LB oficialiame tinklapyje, būtų skelbiama informacija, kur galima susirasti darbą, būstą, kaip galima prisijungti prie kokios nors veiklos ir panašiai. „Kaip va korėjiečiai Niujorke“, samprotauja Vytautas, „jie pagelbėja vieni kitiems, naujai atvykusiems padeda susirasti būtą, darbą, net pinigų paskolina mažomis palūkanomis įsikūrimui, verslo įsteigimui. O slovėnai čia turi net savo televizijos programą įkūrę, o kokia ta jų bendruomenė kad ir visoje Amerikoje, nemanau, kad labai už lietuvių didesnė. Manau, kad mūsų bendruomenė dabar yra kaip pasenęs namas, kuriam reikia remonto. Tačiau nereikia ir jo griauti, pats pastatas pastatytas ant gero, tvirto pamato, reikia tik įdėti šiek tiek pastangų šiuos namus atstatant“. Tada paklausiau, kaip mano Vytautas, ko mums labiausiai reikėtų išmokti iš kitų tautų? „Manau, lietuviai yra kiek kuklesni, „nespaudžia“ vieni kitų, kaip, pavyzdžiui, aktyvūs amerikiečiai, kurie visus įvelia į savo visuomeninę veiklą. Lietuviai gi galėtų drąsiau kviesti į savo organizacijas kitus tautiečius, o nelaukti, kol tie patys apsispręs“.


Na, dabar liko pakalbėti apie Vytauto Jurgėlos pagrindinį talentą – muzikalumą ir apie jo neseniai išleistą diską, kuris galėtų būti puiki (nors gal kiek pavėluota) naujametinė dovana. O muzika vyriškis domėjosi nuo pat vaikystės. „Mano tikra mokykla buvo gatvės muzika, nors ir mokiausi fortepijono specialybės, kažkada netgi vienoje roko grupėje buvau būgnininku“ – prisimena muzikantas. “Mano filosofija yra tokia - muzika turi vilioti klausytojus ir ne per "jėgą" nugalėti, melodija turi būti nesunkiai nuspėjama. Aš mėgstu, kad kompaktinis diskas būtų įrašytas radijo stiliumi, tai yra visas įrašytas vienu metu, viena daina pereina į kitą, tarp jų ir daug improvizacijų. Manau, kad dabartiniame gyvenime žmonės klausosi radijo dažniau nei, sakykim, eina į koncertus. Todėl yra svarbu sukurti diską tokio stiliaus, kuris eitų koja kojon su progresuojančiu pasauliu“. Vytautas Jurgėla prisipažįsta, kad Amerikoje konkurencija muzikos pasaulyje yra didžiulė, todėl yra labai sunku „išsilaikyti“. Net ir vieną diską išleisti reikia nemažų pinigų. O Vytui tai nėra pagrindinis pajamų šaltinis, tad pirmutinis darbas „išsiurbia“ beveik visą energiją, grįžus labai sunku būna dar kažką kurti. „Manau, tai yra kiekvieno meniškai nusiteikusio žmogaus problema“ – sako muzikas.


Kaip minėjau, Vytautas Jurgėla išleido savo muzikinį diską šių metų gegužės mėnesį, vėliau sukūrė ir to paties pavadinimo tinklapį (žr. www.etherlit.com, kuriame galima pasiklausyti Vyto dainų ištraukų bei užsisakyti kompaktą, o perkant jį gauti dovaną-siurprizą – nemokamą bliuzoną su „Etherlit“ logotipu), na, o toliau planuoja „užkariauti“ lietuvių ir amerikiečių radiją. Vyriškis diską, pavadintą „Etherlit“, išleido dviem kalbom – lietuvių ir anglų. Perklausius Vytauto Jurgėlos dainas, man susidarė įspūdis, kad dauguma jų yra apie meilę, tad ir paklausiau, ar menininko gyvenime egzistuoja kas nors, skatinantis tokių tekstų atsiradimą, ar pasitaikė kokia mūza? Į tai jis atsakė, kad „daug lengviau yra rašyti apie meilę arba problemas santykiuose, negu, sakykime, apie asfaltą ar dar kažką panašaus – grynai žemiško...“ Ir melodiją, ir žodžius Vytautas rašo pats, tikiu, kad jose jis apdainuoja ir savo pergyventus jausmus, tačiau to vyriškis neišdavė. Apie asmeninį gyvenimą sužinojau tik tiek: „Esu vedęs muziką. Turėjau ir žmoną, tačiau su ja išsiskyrėme, o su muzika ne...“. Žinoma, turbūt Jums, mūsų mieli skaitytojai, kaip ir man, kyla klausimas, kodėl Vytautas taip įdomiai pavadino savo išleistą kompaktinę plokštelę – „Etherlit“? „Ether“ – reiškia eterį, erdvę, o kita žodžio dalelė „lit“, manau, savaime suprantama“ – paaiškina atlikėjas.


Anksčiau Vytautui tekdavo pasirodyti su savo koncertais Niujorke. Paskutinius metus jis intensyviai dirbo įrašinėdamas šį diską. Tačiau vyriškis neslepia, kad mintis koncertuoti ir išleisti savo įrašus Lietuvoje jį labai vilioja. Tad, manau, reikėtų Vytautui Jurgėlai palinkėti sėkmės siekiant šio tikslo ir tikėtis, kad apie šį menininką išgirsime dar ne kartą, gal net aplankysime jo koncertus Tėvynėje. „Tuomet būdamas ten scenoje, dainuodamas galėčiau didžiuotis esantis tikras lietuvis“ – truputį užsisvajojęs sako Vytautas Jurgėla. „Bet man nereikia čigonės, kuri išburtų man sėkmę, ją bandysiu išsikovoti pats, trokštu savo muzika pavergti žmonių širdis tiek Amerikoje, tiek ir Lietuvoje,“ – pridūrė Niujorke gimusi ir užaugusi, lietuvių kylanti žvaigždė.